864557858

22

Sep, 2018

Ar žinote, kas iš tikro išrado „iPhone“? „Scientific American“ sutrina į miltus populiariausią nuomonę – tai visiškai klaidinga ir netgi žalinga

By: | Tags: | Comments: 0

Pastaraisiais metais populiariojoje kultūroje smarkiai įsitvirtino „herojaus“ kultas, taikomas žymiausiems verslo pasaulio atstovams, technologijų startuolių steigėjams ir kitiems didvyriais tituluojamiems žmonėms. Štai, pavyzdžiui, Elonas Muskas yra tituluojamas elektromobilių ir kosmoso pramonės revoliucionieriumi, Markas Zuckerbergas – socialinių tinklų dievukas. O Steve’as Jobsas su kolegomis vadinamas „iPhone“ išradėju. Bet ar tikrai?

Toks pavienių žmonių idealizavimas yra ir faktiškai klaidingas, ir žalingas, aiškina leidinio „Scientific American“ autorius Matthew Hayesas.

Štai pavyzdžiui dabar ištisa jaunimo karta auga žiūrėdama įkvepiančius „Youtube“ filmukus, garbinančius individualizmą ir kai kurias prieštaringai vertinamas lyderio savybes (pvz., Steve’as Jobsas tikrai nebuvo malonus žmogus ar darbuotojų mėgiamas vadovas).

Tuo tarpu šiandienos pasaulio problemos – energetikos krizės, maisto stoka, klimato kaita, populiacijos perteklius – reikalauja visų mūsų pastangų, ir kaip piliečių, ir kaip tautų. Šie iššūkiai yra pernelyg rimti, pernelyg susiję su kitomis problemomis ir per greitai kintantys, kad juos įveikti galėtų vienas žmogus, viena idėja, viena organizacija ar viena tauta.

Norint su jais susidoroti teks visiems kartu laikytis esminio principo, kuriuo grindžiama visa mokslinė pažanga: stotis ant milžinų pečių ir kiekvienu nauju proveržiu papildyti savo pirmtakų darbų gausą. Būtent tokiu principu – stovint ant milžinų pečių – ir buvo sukurtas „iPhone“.

Negalima abejoti, kad svarbų vaidmenį šioje istorijoje atliko daugybės atskirų „Apple“ darbuotojų grupių genialumas ir neišsenkanti energija. Tačiau be šimtų mokslinių proveržių ir ankstesnių inovacijų apie „iPhone“ nebūtų įmanoma net pagalvoti. Kiekvieno iš šių proveržių pagrindas buvo daugybės mokslininkų, universitetų, finansavimo šaltinių, valstybinės paramos ir privačių kompanijų indėlis.

Norint tai parodyti aiškiau, pažvelkite į vos tris tokius technologinius proveržius iš daugybės – be jų „iPhone“ tikrai neegzistuotų.

Lietimui jautrus ekranas

Jeigu „iPhone“ ekranas nereaguotų į prisilietimą pirštais, jis… paprasčiausiai nebūtų „iPhone“.

Bet pats pirmas pasaulyje lietimui jautrus ekranas buvo išrastas dar praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje – jo autorius yra radarų inžinierius Ericas Arthuras Johnsonas, dirbęs viename iš Jungtinės Karalystės mokslinių tyrimų centrų. Jo 1965 m. publikuotas straipsnis „Touch display—a novel input/output device for computers“ naujausiuose straipsniuose cituojamas iki šių dienų. 1969 m. patentuota technologija tapo daugybės vėlesnių patentų pagrindu taip pat ir 1997 m. „Apple“ patentuoto „nešiojamo, rankoje laikomo kompiuterio-mobiliojo telefono“.

Nuo pirmojo E.A.Johnsono mokslinio šuolio į lietimui jautrių ekranų tobulinimą investuota milijardai dolerių – ir iš viešojo sektoriaus, ir iš privačių investuotojų. Pavyzdžiui, Kembridžo universitetas neseniai įsteigė uždarąją akcinę bendrovę, reikalingą jų pačių vykdomiems lietimui jautrių ekranų tyrimams. Neseniai ši bendrovė surinko 5,5 mln. JAV dolerių investicijų iš JK ir Kinijos rizikos kapitalistų.

„Apple“ lietimui jautrių ekranų patente cituojama daugiau nei 200 mokslinių recenzuojamų straipsnių, kuriuos publikavo daugybė akademinių bendruomenių, komercinių leidėjų ir universitetų spaustuvių. Ir tie autoriai dirbo ne vieni – dažniausiai jie priklausė didesnėms mokslinių tyrimų grupėms. Daugelis jų savo tyrimams gavo valstybines dotacijas. Kiekvieno jų straipsnis recenzavimo procese, kuriuo grindžiama visa mokslo pažanga, turėjo būti nepriklausomai patikrintas bent vieno panašios srities atstovo. Pavyzdžiui, viename atsitiktinai atrinktame cituojamame tekste, kurį publikavo žurnalas „Information Sciences“, pažymėti 6 autoriai ir 2 recenzentai. Tai kukliais skaičiavimais vien prie „Apple“ lietimui jautrių ekranų pirmojo patentavimo iš tiesų prisidėjo daugiau nei 1000 mokslininkų, kurių kiekvieno įnašas į šios technologijos vystymą buvo svarbus.

Gal E.A.Johnsonas ir žengė pirmąjį žingsnį, gal „Apple“ ir pažabojo jo išrastos technologijos potencialą, tačiau tam, kad tie ekranai veiktų taip gerai, kaip veikia dabar, prireikė tūkstančių viso pasaulio mokslininkų darbo.

Ličio akumuliatorius

Visi žinome, kad išmanieji telefonai srebia daug elektros energijos, o tam, kad jie veiktų bent parą ar dvi be įkrovimo, reikalingi kokybiški daugkartinio įkrovimo ličio akumuliatoriai.

Patį pirmą ličio akumuliatoriaus egzempliorių aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukūrė britų mokslininkai Stanley Whittinghamas, tuo metu dirbęs įmonėje „ExxonMobil“ ir bendradarbiavęs su kolegomis iš Stenfordo universiteto. Ankstesniais tyrimais jau buvo nustatyta, kad ličio junginius galima būtų panaudoti energijos laikymui, tačiau būtent S.Whittinghamas su kolegomis išsiaiškino, kaip tai saugiai padaryti kambario temperatūroje, kad nekiltų gaisro ar sprogimo grėsmė.

Oksfordo universiteto profesorius Johnas Goodenough patobulino S.Whittinghamo akumuliatoriaus dizainą – jis panaudojo metalų oksidus. Tai patraukė „Sony“ dėmesį – japonai tapo pirmąja pasaulio įmone, panaudojusia ličio akumuliatorius masinėje gamyboje. 1991 m. Japonijoje pradėtas gaminti vietinei rinkai skirtas mobilusis telefonas su ličio akumuliatoriumi. Taip buvo „užkurta“ masinė vartojimo rinka prie kurios 2007 metais prisijungė iš „Apple“.

Beje, ličio akumuliatorių istorija tuo nesibaigė – ličio akumuliatoriai yra vienas iš esminių ateities pasaulio, kuriame nebus naudojami iškastinio kuro šaltiniai, pamatų, todėl šios technologijos paslaptys yra labai kruopščiai saugomos. O kas 2016 m. nusipirko „Sony“ akumuliatorių verslą? Vienas iš pagrindinių „Apple“ įrenginių komponentų gamintojų – „Murata Manufacturing“. Tuo tarpu J.Goodenough, net ir sulaukęs garbingų 95 metų, nesiliauja dirbti ir vos prieš kelis mėnesius publikavo mokslinio tyrimo ataskaitą, kurioje tvirtinama, kad sukurtas elektromobiliams skirtas ličio akumuliatorius, kuris gali atlaikyti net 23 kartus daugiau įkrovimo/iškrovimo ciklų, nei įprastiniai dabartiniai akumuliatoriai.

Internetas ir Pasaulinis tinklas

„Apple“ inžinierius Andy Grignonas gebėjimą prisijungti prie interneto „iPod“ muzikos grotuvuose pirmąkart sugebėjo įdiegti 2004 metais. Tačiau S.Jobso tai nė kiek nesužavėjo. „Nesąmonė. Man to nereikia. Žinau, kad veikia, supratau, puiku, ačiū. Tačiau tai yra šūdina patirtis“, – cituojamas legendinis „Apple“ vadovas.

Prireikė sunkaus ir varginančio daugybės „Apple“ inžinierių grupių darbo, kad „šūdina patirtis“ taptų tikra revoliucija – šie žmonės sugebėjo į kelnių kišenę sutalpinti visas pasaulio žinias ir patirtį, kurią galima pasiekti keliais piršto prisilietimais. Tačiau kam iš tiesų už tai reikėtų padėkoti?

Pasaulinio tinklo sukūrėju įprasta vadinti serą Timą Berners-Lee. Jis savo darbus pradėjo Europos branduolinių tyrimų organizacijoje, kuri mums geriau žinoma pagal prancūzišką pavadinimo santrumpą – CERN. Ši organizacija 1952 metais buvo įsteigta bendromis 12 Europos valstybių pastangomis ir iki šiol yra finansuojama iš valstybinių šios organizacijos narių biudžetų. O T.Berners-Lee darbas prasidėjo nuo labai konkrečios mokslininkams iškilusios užduoties sprendimo: reikėjo kažkokiu būdu palengvinti milžiniškų informacijos kiekių apsikeitimą ir atnaujinimą tarp CERN laboratorijų. Mokslininkas savo pasiūlymą pagrindė hiperteksto koncepcija – šį terminą pirmąkart dar 1965 m. pasiūlė teoretikas Tedas Nelsonas. Hipertekstas, lyginamas su elektronine išnašų sistema, kurią naudoja visi pasaulio mokslininkai, yra pasaulinio tinklo pagrindas, leidžiantis lengvai šokinėti nuo vieno informacijos šaltinio prie kito. Visame internete. Kad ir kur ta informacija bebūtų saugoma.

Tačiau net ir T.Berners-Lee nenusipelnė visų laurų. Jeigu pasaulinį tinklą lygintume su žemėlapiu, tai internetas yra reljefas, kuriuo mes keliaujame: tai yra tinklo infrastruktūra, jungianti milijonus pasaulio kompiuterių ir leidžianti bendrauti tarpusavyje, perduodant milžiniškus informacijos kiekius.

Norint surasti pačias pirmąsias interneto užuomazgas reikėtų grįžti į 1965 metus. Tuo metu, kai T.Nelsonas mąstė apie hipertekstą, o E.A.Johnsonas kūrė lietimui jautrų ekraną, du Masačusetso technologijų instituto (MIT) mokslininkai Thomasas Merrillas ir Lawrence’as Robertsas savo kompiuterį prijungė prie kito kompiuterio, esančio už 4800 kilometrų, Kalifornijoje. Tam buvo panaudota mažos spartos laidinės telefonijos linija. Netrukus buvo sukurtas „Arpanet“ tinklas, kurio vystymo darbus finansavo JAV kariuomenės moksliniš tyrimų agentūra DARPA. Pradinė tokio tinklo paskirtis buvo sujungti JAV kariuomenės kompiuterius įvairiuose pasaulio taškuose.

Būtent iš „Arpanet“ ir išsivystė internetas. O pirmąsias jo akimirkas aprašė Leonardas Kleinrockas. Tai buvo 1969 metų spalis, trys mėnesiai po to, kai pirmasis žmogus išsilaipino Mėnulyje. L.Kleinrockas su kolegomis buvo ką tik sujungę kelis kompiuterius įvairiose JAV vietose:

„Įrašėme raidę L ir telefonu paklausėme:

Ar matote L?

Taip, matome L.

Įrašėme O ir paklausėme:

ar matote O?

Taip, matome O.“

Tuomet įrašėme G ir sistema nulūžo…“

Tikrasis inovacijų kelias niekada nebuvo tiesus, lengvas ir be jokių kliūčių. Tačiau šie pirmieji proveržiai kosminiame amžiuje buvo visko, kas nutiko vėliau, pagrindas. Ir nors šiuolaikinis „iPhone“ yra 120 mln. kartų galingesnis už kompiuterį, kuris nuskraidino „Apollo 11“ į Mėnulį, tikroji jo galia slypi gebėjime lengvai pasiekti milijardus svetainių, esančių internete.

Trumpa šių trijų technologinių proveržių analizė parodė, kad nuo to laiko, kai „Apple“ 1997 metais registravo pirmąjį su telefonija susijusį patentą, internete atsirado daugiau nei 400 000 susijusių mokslinių publikacijų. Įvertinkite, kad už visų šių tyrimų yra mokslininkų grupės, finansuotojai, universitetai ir įmonės, ir suprasite, kad žmonių, kurie sukūrė „iPhone“, būrys yra iš tiesų milžiniškas. O tai juk tėra tik maža dalelė viso „iPhone“ išradėjų kolektyvo. Dar begalės žmonių kūrė kitas technologijas, be kurių išmanieji telefonai būtų neįsivaizduojami. GPS ir „Siri“ kilo iš JAV kariuomenės. Sudėtingi turinio skaitmenizavimo algoritmai buvo sukurti atominių bandymų registravimui. Visų šių dalykų pagrindas buvo moksliniai tyrimai.

„iPhone“ (ir išmanieji telefonai apskritai) yra viena svarbiausių šių laikų technologijų. O tokio masto pasiekimai niekada neatsiranda dėl vieno asmens ar vienos organizacijos neprilygstamo genialumo – tai yra dešimtmečių mokslinių tyrimų ir inovacijų, tūkstančių mokslininkų ir organizacijų, kurios savo darbus grindžia ankstesnių mokslininkų darbais, produktas.